TIMELESS

Featured

Couture collection 

Text by Henning Høholt (Kulturkompasset)

The Norwegian couturier Tomas Bagackas presented his first fashion collection in Paris 21. November 2013 at the elegant mansion belonging to the Lithuanian Embassy.

Collection Couture TIMELESS

The aim of this collection was to see if different cultures might function in harmony as details from two different religions was represented in the final design of the outfits. In today’s world where increasing mass production of the clothes takes over peoples identity and joyful feeling fades away, where cultural and spiritual values are constantly changing and mixed together, designers puts an effort in working within sustainable and social responsive design. During creative process Bagackas relied on the globalization features: movement, development and universality. Garment for him is associated with a separate world, with its own specific constituent elements and structure.

Tomas Bagackas was inspired by rounded shapes from Islamic architecture that became a basic form for the silhouette, colors that are used in the robes of catholic church such as deep red, white and black. For the texture he has chosen a feeling of the sand from the hourglass that resulted in silk satin and organza fabrics that provides lightness and at the same time a strong sculptural ability surrounded by decent gloss touch.

This was the first catwalk show with impeccably red  for Tomas in Paris. Presented wardrobe was down to earth, with below-the-knee hemlines, and yet his always mindful of making a difference. He does this with a raffia detail here, a handmade embroidery there or a lace appliqué elsewhere. The designer knows just what it takes to spice up everyday life. This was a collection for the vacation suitcase, with sculpted draping and luxurious fabrics cut to the perfectly proportioned volumes.

 

 

 

 

 

CREDITS:
Hair style by Vincent Jégo,
Make-upAne Skjelten.
RunwayGytis Reiteris.
AccessoriesSalvador Mateu Andujar
Photos © – All Rights Reserved:
Arturas Rindeika,
Emmanuel Donny,
Romain Claris.
Models:
Gabriele Motiejunaite,
Simona Paciukonyte,
Karolis Vildziunas,
Vilija,
Katarina Kjartansdotter,
Anette Briksdal,
Vilde Stokke,
Birgitte T.Knudsen,
Karen E. Koller,
Vilde Moen,
Ragnhild Sofie R. Sætra,
Ina Celise Sortland,
Daniel Fure Schwarz,
Gytis Reiteris,
Lina,
Viktoria Valanciute,
Milda N.,
Rie Takagi,
Saos
Special thanks to: Henning Høholt,
Lithuanian embassy in Paris for their kind hospitality, Gateway College Paris,The Norwegian Association for Arts and Crafts (NK), Vilma Vysniauskiene, Florimon Conesa, Guy Hugo, Audrius Matutis, Xiao Feng Wang, Donatas Budzius, Ramute, Oda Madsen, Marthe Pollen Johansen, Sara Johansen and Åse-Marie Kvarme, Girmante Vaitkute, UAB Efrata.
Photo books:

New brochure! – Tomas Bagackas.

Featured

We are happy to announce arrival of the new Tomas Bagackas brochure!

Cower

Please take a look at the presented photos in addition to descriptions. We are sorry for lack of the space in the paper version of the brochure. There fore we announce names of the Photographers and other participants here for your information. We would also like to thank EFRATA print house for the excellent service.

If You wish to receive printed brochure, please post your adress in the contact section! We will be happy to send You one!

DIALOGUES

Featured

Costumes for Gytis Ivanauskas Theatre play “Dialogues”

The history seems simple, an ordinary meeting with a friend for cup of coffee may finish normally, tragically, violently, silly, hopelessly, sadly or even comically. Usually we do not think what if this meeting would have the different end, it would or could happen something that we do not expect. The story based on pure accidents, emotions, stylized body language and contemporary dance – it is Gytis Ivanauskas Theatre play “Dialogues”. The body language of dance will express not only love and hate, but a female place in society and search of perfection.

Long-standing stage partners of Gytis Ivanauskas, Brigita Urbietyte and Agne Ramanauskaite who played together in performances “Men in white skirts”, “8 square meters”, “Hallmark” – “grew up” and decided to introduce their own dance performance.

Duo dancing girls says that together – they are a great tandem, because they have been working for seven years in many projects. “Dialogues” was matured for a couple of years, the contemporary dance performance will show the  unexpected side of a woman’s.

“We do not want to talk idly, we are both women and most scenes from our lives we are going to show to the audience, we no longer sixteen” – smiles 32-year-old Argentinean tango virtuoso Brigita Urbietyte.

GI Theatre founder himself, Gytis Ivanauskas, says that he is happy because of his colleagues, but from time to time he is coming to the rehearsal hall as well. “Femininity is often overlooked on stage. Good, that Brigita and Agne pulled it to the surface” – G. Ivanauskas says.

Intensively rehearsing dancers says that the premiere will be full of unexpected and still not seen dance steps, this way female duo decided to surprise fans of contemporary dance. Actress looking for answers – why women are so often unable to be herself and act like she really want, “We are looking for causes and discovering the answers” – intrigued A. Ramanauskaite.

Costume designer Tomas Bagackas

THE BIRDS

Featured

cOSTUME DESIGN FOR THE Chamber dance performaNCE

THE BIRDS

The synthesis of emotions of plastic, live music and costumes

Chamber dance performance “The Birds”, which is based on Contemporary Ballet motiv  is a new project of Gytis Ivanauskas Theatre. Modern costumes created by Tomas Bagackas visually corresponding with stereotypic look of birds: friableness of feathers, multicolour scale of tones, freedom feeling. Performance author, choreographer Gytis Ivanauskas invoked by Contemporary Ballet creating different, based on interpretations, delicate dance compositions.

Music performed by New Ideas Chamber Orchestra (NICO) and directed by composer Gediminas Gelgotas presenting modern classical compositions, which are even more highlighting the main idea of performance – to identify superficial resemblance of birds with inner condition of people. This project is unique by its live sound on the stage, deep feeling of easthetics, precision classical dance and instrumental music.

Director Gytis Ivanauskas, Acted by Gytis Ivanauskas, Naglis Bierancas/Marius Miliauskas, Irina Nazarenko, Simona Paciukonyte, Composer Gediminas Gelgotas Costume designer Tomas Bagackas



“L‘Officiel” 2011.03

Featured

Gintarė Albrechtaitė-Lingienė,

lietuviškas “L‘Officiel”

2011 m. kovo 31 d. 00:00

Per trumpą pažinties su drabužių dizaineriu ir teatro kostiumų kūrėju Tomu Bagacku laiką buvau nustebinta keletą kartų.

Pirmiausia, jo vardo tinklalapyje aptikusi ilgą solidžių diplomų ir sertifikatų virtinę, vėliau – menininko kuklumo ir didelių darbų, nežabotos romantikos, kokia, maniau, pasižymėjo tik istorinės asmenybės ar dramų herojai, taip pat pasakojimų apie mados pasaulio sceną ir užkulisius…

Su Tomu suvedęs spektaklis „Paukščiai“, pokalbis 22-ajame aukšte apie aukštąją madą ir Paryžių – tai atsitiktinumas ar menininko kasdienybę nuolat puošiantys romantikos atributai?..

Susitikimą Tomas Bagackas paskyrė viename aukščiausių Vilniaus pastatų, jaukiame kokteilių bare, ir primygtinai pasiūlė staliuką, nuo kurio geriausiai matyti mūsų miesto panorama. Per pirmąją pažinties minutę buvau sužavėta jo galantiškumo, romantinio polėkio, o keletas užuominų apie veiklą akimirksniu suintrigavo ir nuvedė į be galo įdomų pokalbį.


A.Bako nuotr.

– Tradicinis klausimas: kaip prasidėjo Jūsų karjeros kelias?

Mada, drabužių dizainu, siuvimu pradėjau domėtis prieš penkiolika metų. Nuo tada ėmiau siekti svajonės – būti ten, kur esu dabar. Reikėjo užlipti daugybę laiptelių, nors tuomet neįsivaizdavau, kiek daug… Per tą laiką realybė apkarpė mano svajų sparnus ir supratau, kad fantastiškų aukštumų galbūt ir nereikia vaikytis. Visko tiek prikurta, pridaryta, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau.

1999 m. įstojau į Dailės akademiją Osle, baigiau teatro kostiumų dailininko bakalauro ir dizaino magistro studijas. Studijų metais gilinausi į mados dizainą, bet mano grupėje mokėsi 20 studentų iš skirtingų sričių. Nors visą laiką dirbu mados srityje, vis tiek sakau, kad pirmiausia kuriu dizainą. Mada – labai laikinas dalykas, ne tiek padedantis žmogui, kiek suteikiantis įvairovės. O štai dizainas tenkina žmonijos poreikius, norus ir patogumo siekius. Mada ne visada būna patogi, bet ji padeda prisitaikyti prie aktualijų. Taigi kurdamas drabužius analizuoju žmonių poreikius, mąstau apie tai, ko jiems reikia, arba atrandu tai, apie ką jie iki tol nebuvo pagalvoję. Toks yra mano kasdienis darbas, mano išsvajota „auksinė vietelė“.

– Bet dabar gyvenate Paryžiuje… Kas iš Oslo atvedė į senąją mados sostinę?

Neapsakomas noras siekti savo svajonės. Paryžiuje yra vienintelė pasaulyje aukštosios mados institucija, turinti savo asociaciją, o ši – savo mokyklą (Ecole de la Chambre Syndicale de la Couture Parisienne). Į ją be galo sudėtinga patekti, bet man pavyko. Kiek žinau, čia mokėsi ir daugiau studentų iš Lietuvos. Tąkart priėmė dvidešimt iš daugybės norinčių iš viso pasaulio. Dėstymas čia nebuvo pačios aukščiausios kokybės, bet tokiu būdu siekiama, kad studentai patys atrastų, ko nori išmokti.

Buvo suteikta daug galimybių ieškoti savęs, o dėstytojai dirbo su kiekvienu studentu atskirai. Po vienerių metų studijų diplomas nereiškė nieko, palyginti su tuo, kokios emocijos liko širdyje pabuvojus tose pačiose auditorijose, pasėdėjus ant tų pačių kėdžių, kaip ir didieji aukštosios mados meistrai, dirbus su tais pačiais įrankiais pagal jau merdėjančią metodiką, kuri nebeegzistuoja daugelyje Europos šalių, ir tame pačiame Paryžiuje…

Galiu save pavadinti keleiviu, suspėjusiu į paskutinį traukinį. 2009 m., man baigus studijas, mokykla buvo perkelta į modernų pastatą su naujausia įranga, buvo pakeista studijų programa ir prarasta senoji dvasia.

Studijuodamas šioje mokykloje pradėjau galvoti ne apie dideles kolekcijas, pasaulio užkariavimą, o apie galimybę savo kūryba prisidėti prie senųjų aukštosios mados tradicijų tęstinumo. Sakykime, Lietuvoje dar išlaikyta rankų darbo tradicija, bet sunkiai rastum meistrą, galintį rankomis išsiuvinėti kilpą, nors pastarajai niekada neprilygs tos, kurios padaromos kad ir moderniausiomis mašinomis.

– Prakalbome apie Lietuvą. Kas šį kartą atginė gimtinėn?

Nors mano tėvai ir draugai taip pat gyvena užsienyje, gimtinėje kasmet praleidžiu porą mėnesių. Atvažiuoju tiesiog pakvėpuoti lietuvišku oru. Džiugu, kad pastaruoju metu esu čia dėl Gyčio Ivanausko spektaklių kostiumų. Pamenu, paskambino jis man į Paryžių, pasakė matęs mano darbus, tad norintis susitikti ir aptarti spektaklio „Dialogai“ bendradarbiavimo galimybes. Visada maniau, kad Gytis yra viena koja madoje, be to, pasiūlymu susidomėjau, nes man buvo suteikta laisvė.

Jei būtų reikėję sukurti kostiumus, dėl kurių dizaino jau apsispręsta, aš nebūčiau gaišęs laiko. Pasiūti kostiumus spektakliui – lengviausias etapas, mat 80 procentų darbo sudaro kūryba. Mano tikslas – kad teatro drabužiai ne tik atspindėtų spektaklio idėją, bet ir „žeistų“ publiką, sukeltų papildomų emocijų.

Stengiuosi pabėgti nuo standartų, siekiu sukurti ką nors nauja, žengti žingsnelį į priekį. Panašūs siekiai mane vienija su Gyčio Ivanausko teatro trupe, todėl mūsų bendradarbiavimą pratęsė spektaklis „Paukščiai“. Gyčio idėjos ir spektakliai mane jaudina, liečia man aktualias temas. Be to, jie leidžia man pasireikšti kaip kūrėjui. Gera būti šalia grupelės tokių pasišventusių žmonių, užsidegusių tikėjimu ir noru skleisti savo idėjas. Nepriklausomas teatras, laisvai besirenkantis kelio kryptį. Ta laisvė atveria nepatirtų pojūčių, uždega nepaprastu entuziazmu.

– Vis dėlto dažniau kuriate drabužius realiam gyvenimui… Pakalbėkime apie drabužių madą.

Kurti kostiumus teatrui ir drabužius kasdieniam gyvenimui man yra dvi labai svarbios, viena kitą papildančios lygiagretės. Teatre labai daug žmogiškų niuansų, o mūsų kasdienybėje pasitaiko nemažai teatrališkumo. Madą ir apskritai daiktus vertinu ne pagal tai, ką matau, o pagal tai, kas slypi giliau. Mano manymu, tuo grįstas ir ateities dizainas: žmonės pradės ieškoti visa ko esmės, rinksis ne tik pagal išorę. Nesmerkiu šiuolaikinės visuomenės dėl paviršutiniško vartojimo – tai veikiau tų, kurie siūlo, problema. Kaip pasiūlysi, taip bus priimama. Džiugu, kad žmonės vis labiau paiso etiškumo, domisi, kaip daiktas pagamintas, ar tai ne Kinijos ar Indijos vaikų išnaudojimo rezultatas. Negaliu atsistebėti, kad kai kuriuos marškinius pigiau nusipirkti, nei išskalbti… Kokia to drabužio vertė?

Į savo kuriamus drabužius žiūriu kaip į meno kūrinius. Žinoma, kliento taip mąstyti neverčiu, bet norėčiau, kad taip būtų. Aš stengiuosi sukurti vienetinį daiktą pagal konkretaus žmogaus individualius poreikius. Galbūt mano saviraiškos galimybės sumažėja, tačiau be galo džiaugiuosi šansu glaudžiai bendradarbiauti su klientu. Masinė produkcija manęs nevilioja.

Kolekcijas kuriu, kad realizuočiau save: ne tik parodyčiau kitiems, ką aš darau, bet ir sau pačiam atsakyčiau į klausimus: kur aš einu, ko siekiu, ko turiu atsisakyti. Kiekviena mano kolekcija, kaip aš sakau, vis nuogesnė ir nuogesnė… Nenoriu, kad tas ieškojimas ir kūrimas liautųsi, nes tada baigtųsi ir mano gyvenimo šventė. Jaučiuosi reikalingas, esąs padėties šeimininkas. Bijau, kas būtų, jei kuriant reikėtų mąstyti apie pardavimą, pinigus.

– O pinigai Jūsų nedomina?

Kurdamas tik dėl pinigų, įkalini talentą. Svarbiausia – daryti tai, kuo tiki, o visa kita ateis savaime. Parodęs kolekciją, visada sulaukiu užsakymų iš įvairių Europos šalių klientų. Išsirinktą modelį darau pagal kliento figūrą. Tai užtrunka, nes kartais specialiai audžiami audiniai, kruopščiai atrenkamos detalės. Bet pardavus vieną gaminį man atsiperka visa kolekcija.

–  Kaip pats apibūdintumėte savo kuriamų drabužių stilistiką?

Svarbiausi kriterijai – audinių pasirinkimas ir autentiška dizaino metodika, daug rankų darbo. Dirbu su natūraliais audiniais. Sieku maksimalaus funkcionalumo.

– Koks mados vartotojas esate?

Nekoks. Paskui madą nebėgioju. Vertinu funkcionalumą. Nenoriu išsiskirti ar sukelti nemalonių pojūčių.

– Minėjote, kad Paryžiuje įsikūrėte prieš trejus metus. Papasakokite, kaip ir kuo Jūs ten gyvenate…

Į Paryžių niekada neatvažiavau ir niekada iš jo neišvažiavau. Buvau čia visą laiką. Niekuomet nepraleisdavau progos aplankyti čionykščių parodų, nueiti į mados pristatymus. Paryžius – kiekvieno mados kūrėjo būtinybė. Tačiau tik čia apsigyvenęs pamačiau, koks šis miestas anapus uždangos. Paryžiuje nesudėtingas gyvenimas yra neįdomus. Kuo sudėtingiau, tuo smagiau. Ir nesvarbu, kad tai apsunkina kasdienybę. O komplikuota viskas – pradedant privalomu prancūzų kalbos mokėjimu, nes kitaip niekas su tavimi nekalbės, ir baigiant biurokratijos painumais. Visi jaučiasi svarbūs, kiekvienam darbeliui padaryti sugaištama marios laiko ir išeikvojama galybė energijos.

Na, o mano gyvenimas, kaip aš mėgstu sakyti, bėga prie kavos puodelio. Kiekvieną rytą einu į kavinukę, kurioje galiu pabūti su savimi, paeskizuoti ant servetėlės. Taip aš atsipalaiduoju, įsiklausau į save. Pradeda gimti idėjos. Svajonių bijau, nes jos visos pildosi. Mano gyvenimo variklis – idėjos, kūryba, tikslas – atrasti ką nors nauja ir nesvarbu, kad šis tas panašaus jau yra. Būna, sugalvoji, atsiverti žurnalą ir matai savo idėją jau įgyvendintą. Bet tai nieko tokio, svarbiausia, kad ieškojai…

– O kiek Jūsų dienos užima darbas?

Darbas man – didelis malonumas. Niekada nedirbau nemielo darbo. Kavinėse – kuriu, namuose – modeliuoju, siuvu. Dėstau mados institute Paryžiuje: studentai mane myli, turime daug bendra. Bet tai veikiau patogus laiko leidimas. Mano pašaukimas – kūryba. Kol kuriu, modeliuoju, siuvu, jaučiuosi svarbus ir reikalingas. Kiekviena siūlė man yra prasminga, apmąstyta. Studentams sakau: jei nusiūtoje siūlėje yra 500 dygsnių, turite pasakyti, kodėl.

– Ar gyvenant intensyvios kūrybos ir darbo ritmu lieka laiko pomėgiams? Kaip leidžiate laisvalaikį?

Knygynuose. Einu ten ir vartau knygas. Šalia namų yra nuostabus senovinis knygynas „Galignani“ (Rivoli gatvėje 224), čia daugybė knygų anglų kalba, aibė mados, dizaino leidinių. Ir niekada neišeinu ko nors nenusipirkęs… Mėgstu žinomų žmonių biografijas, jos mane praturtina, suteikia mano gyvenimui romantikos. Perskaičiau Paulio Poiret biografiją, atsispausdinau žemėlapį ir vaikščiojau tomis pačiomis gatvelėmis, liečiau tas pačias sienas…

Kita mano aistra – aukcionai „Drouot“, kuriuose parduodami senoviniai haute couture gaminiai. Juose galima apžiūrėti, prisidėti, išnagrinėti kiekvieną drabužį: nepraleidžiu progos išstudijuoti, kas ir kaip padaryta, kaip dirbo skirtingi aukštosios mados namai. Dažnai lankau teatrą, o muzika – antras mano pasaulis. Ypač įkvepia klasikiniai kūriniai.

– Sakote, įkvepia muzika, teatras, knygos. O ar turite „žmogiško pavidalo“ mūzų?

Turiu! Tai lietuvių balerina Olga Konošenko. Mane įkvepia tiek jos asmenybė, tiek kuriami vaidmenys. Vieną dieną į ją žiūriu kaip į gulbę, kitą – kaip į Žizel, dar kitą – kaip į Olgą. Su ja dažnai susitinkame, galime šnekėti valandų valandas. Kurdamas moterims visada įsivaizduoju ją ir jos scenos vaidmenis.

– Mados autoritetai?

Alexanderis McQueenas. Ir tuo viskas pasakyta.

– Neatrodote kaip aistrų, nuopuolių ir pakilimų vėtomas menininkas. Nuo Jūsų sklinda ramybė, tvirtas tikėjimas savo idėjomis ir darbais. Ar buvo momentų, kai dvejojote savimi, arba kada pirmą kartą pažabojote savo kūrybos fortūną?

Pats laimingiausias momentas – kai supratau, kad esu reikalingas ir galiu duoti tai, ko iš manęs prašo. Tai įvyko pradėjus magistro studijas. Pasakiau sau: dabar gyvenu, o ne bijau. Nuo tada esu tikras, kad viską darau teisingai, kad turiu potencialą, kad esu savo kūrybos šeimininkas, sprendėjas. Tai mano aukščiausias taškas, kuriame ligi šiol esu.

– O dar turite neįgyvendintų svajonių, ambicijų?

Svajoju pristatyti kolekciją Lietuvoje, bet laukiu tinkamos progos. Jei reikės, lauksiu 20 metų. Kūrėjas privalo turėti atsakomybės jausmą, kiekvieną savo žingsnį pamatuoti ir įprasminti.

– Apie savo kūrinius Lietuvos mados rinkai kalbate šykščiai, paliekate daug mįslių… O gal išsakysite savo nuomonę apie lietuvišką madą?

Lietuvių dizaineriai yra įdomūs ir talentingi, tačiau daugelis sukūrę kolekciją nežino, ką su ja daryti. Žinoma, riboja finansai, bet galima bandyti realizuoti kūrybą naujose erdvėse, vietose, kitokiomis formomis. Galbūt mėginti parduoti savo idėją jos neįgyvendinus… Nesuprantu plėšymosi dėl mados savaičių, kurios reikalauja daugybės pastangų, bet nieko neduoda. Juk kolekciją galima pristatyti ir prospekto viduryje, svarbu gauti norimą grįžtamąjį ryšį. Čia kaip ir su prekybos centrais: juk geriau daug mažų įdomių krautuvėlių nei vienas masinis prekybos centras. O dėl potencialo, manau, Vilnius greitai galės konkuruoti su Berlynu.

Lietuvių dizaineriai svarsto, kaip išvažiuoti į Japoniją, Ameriką, nors iš tiesų Lietuvoje galimybės didesnės, daugiau neišnaudotų nišų. Manoma, kad savo šalyje tikslams įgyvendinti prireiks viso gyvenimo, o svetur – lemtingos akimirkos. Nesmerkiu taip manančių, nes panašiai išėjo ir su manimi. Kita vertus, nors esu šešėlyje, jaučiuosi tvirtai.

– Kuriais lietuvių dizaineriais žavitės?

Jų yra keletas, bet paminėsiu Giedrių Šarkauską. Jis vienas iš nedaugelio išsaugojo lietuvišką identitetą, atkūrė jį naujomis formomis. Šis dizaineris parodo, kokia neišsenkama kūrybos versmė. Kiekvienos jo kolekcijos laukiu – tai man yra savotiška šventė, kuomet išgeriu taurę šampano.

 

– Ar manote, kad lietuvių dizaineriai Paryžiuje rastų nišą?

Esu tikras, kad rastų – tereikia pamėginti. Tą pačią minutę daugybei žmonių ateina į galvą ta pati mintis, bet svarbiausia, ką tu iš jos padarysi. Lietuvoje yra gabesnių už kai kuriuos, sėdinčius Paryžiuje, tereikia nuvykti ir sukonkuruoti. Čia galėtų pagelbėti ambasados: surengti vakarą, sukviesti atitinkamą publiką… Tai neišnaudota niša.

– Iš kur tiek daug žinote apie lietuvišką madą, jos situaciją, rinką, kūrėjus? Atrodo, lyg gyventumėte čia…

Aš „valgau“ lietuviškus „L’Officiel“! Nepraleidžiu progos jų nusipirkti viešėdamas Lietuvoje, dažnai atveža draugai. Iš šio leidinio gaunu informacijos apie lietuvišką madą, neatsistebiu įdomiais mados istorijos pasakojimais. Čia apie pačius paprasčiausius dalykus, kaip, pavyzdžiui, kaklaraištis, sukuriami nuostabūs rašiniai. Norėčiau pasidalyti viena mintimi…

Nesu tikras, jūsų ar kitame žurnale perskaičiau Juozo Statkevičiaus komentarą apie Paryžiaus mados savaitę. Aptardamas mados kolekcijas, vieną iš Frank Sorbier modelių jis pakritikavo, esą kūrėjai pritrūko audinio dar vienam pasijoniui. Labai nusistebėjau tokiu pasisakymu, nes dirbau prie tos kolekcijos ir žinau, kad su sumanymu ir idėja tai nieko bendra neturi…

– Na va, ir vėl išlikote kuklus. Apie tokią įdomią karjeros patirtį, darbą aukštosios mados namuose Frank Sorbier, išsitarėte mums bemaž atsisveikinant. Pasakokite, kaip ten patekote, ką pamatėte, patyrėte.

Baigus Ecole de la Chambre Syndicale de la Couture Parisienne yra galimybė, kad ieškodami vienos ar kitos srities specialistų žinomų mados namų atstovai kreipsis į absolventus. Paprastas principas: patys išmoko, patys renkasi. Kai mokėmės, mums sakydavo: pirmiausia turite įrodyti patys sau, tada ir kiti pamatys. Iš 20 studentų septyni gavo darbus įvairiuose mados namuose. Tuo pačiu metu mane kvietė į Louis Vuitton, Céline ir Frank Sorbier mados namus. Pasirinkau pastaruosius, o į kitus interviu net nenuėjau.

Po pokalbio su mados namų Frank Sorbier prezidente buvau priimtas į komandą. Bet pristačius kolekciją, prie kurios prisidėjau, kontrakto nepratęsiau – supratau, kad tai ne man. Mados namuose kuria tik vienas asmuo – maestro dizaineris, o visi kiti įgyvendina jo idėjas. Siekiant jas realizuoti, reikia įdėti daug darbo ir didžiulio pasišventimo. Dirbama ne taip, kaip Lietuvoje: negali pažiūrėti pro langą, išeiti pasivaikščioti, nes vos spėji gauti užduotį, jau ateina motelis matuotis, po to – naujas audinys, naujas darbas.

Šiuose mados namuose pirmiausia dirbama su medvilniniu audiniu, matuojama ant modelio ir tik tada kuriamas originalas. Įsivaizduokite, aš turiu gaminį „surinkti“ adatėlėmis! Kaip jau sakiau, padirbęs mados namuose supratau, kad tai ne man. Man reikia kurti ir būti savo paties kūrybos lėmėju.

 

Dilema: Lietuva prieš Prancūziją

Kur Jūsų namai?

Paryžiuje.

Kur mielesni žmonės?

Paryžiuje – laimingi, lietuvių dažnai gaila… Prancūzai turi tvirtą nuomonę, o lietuviai tarsi laukia, kad už juos kas nors spręstų.

Kur geresnė virtuvė?

Italijoje, nes čia galima gauti tikrą picą.

Kur geresnis vynas?

Prancūzų. Ne dėl skonio, kvapo ar spalvos, o dėl to, kad geriamas kitaip. Svarbu, kaip ir su kuo jį gersi.

Kur linksmesnis naktinis gyvenimas?

Lietuvoje lengviau susipažinti, o prancūzai naktiniame gyvenime uždaresni. Daugiau pasirinkimų – Paryžiuje. Tai gali būti ir laivas kanale, iš kurio stebi įsimylėjusias poreles…

Kur daugiau brangių prisiminimų?

Po lygiai.

Kur įdomesni mados kūrėjai?

Paryžiuje.

Kur didesnis pripažinimas?

Norvegijoje. Ten žmonės tvirtai žino, ko nori. Jie mane puikiai supranta.

Geresnės perspektyvos?

Lietuvoje. Daugiau neišnaudotų nišų.

Gražesnės moterys?

Man visos moterys gražios.

Daugiau įkvėpimo šaltinių?

Mano jausmuose.

**********************************

POLARI

Featured

Fashion collectionProject GAY CODE – autumn/winter collection for men. POLARI is the result of my MA project at the National Academy of Arts – KHIO – in Oslo.

“Polari” is a secret gay language, gay slang, which was used in England around 1960´s and later. The entire Collection is made from silk, wool and cotton fabrics.

 

 

 

 

 

 

Photo John Andresen and Tomas Bagackas. Models Jonas Amundsen and Johan Stene.

Profile design Xiaofeng Wang.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lipstick

Featured

In a coorporation with Oslo Quer festival, Tomas Bagackas presented a fashion collection in Oslo, Norway.

 

Fashion with a queer twist.
On the occasion of Women’s Day and Ladyfest Oslo Queer Festival invited to a different fashion show at The Villa on Friday 7 March.

“Queer fashion for me includes everything from queer theory to anything that is not normal”, says fashion designer Tomas Bagackas showing his collection “Lipstick”.

“The collection is all about living in the moment”, says Tomas Bagackas to Metal Supply.
“This collection is a revolt against the shocking consumption we have, and I will show the importance of reusing and recycling.I focus on the history and unique qualities”.

Bagackas feel that he fits well into the framework of the festival.
– “I am a different designer because I did not think of clothing as decoration, or that they will be selling. I relate well to the festival’s manifesto” says Bagackas.

TOUCH POINTS

Featured

The collection “Touch points” was presented April 11th 2008 in the Nb8 Gallery of the Oslo National Academy of Arts – KHIO – during the exhibition 22gether (two together). “The collection is dedicated both to women and men”. I was inspired by the idea: “The war between the genders is finished”. Basic idea was to give more freedom for self realization by replacing some existing  dress codes used in the society. The main idea of the collection was to find new discourse inside the dressing style.

I have tried to find new borders by putting together different qualities of the fabric and details which “normally” is used by opposite sex.

Photo: Erik Ruud.

Style: Kjersti Andreassen.

Models: Andreas and Emma from agency Team models.

Hair: Lars Eriksen Eitran.

Thanks to Kristian Askim for using of his studio and equipment.

SIX FEET UNDER

Fashion collection SIX FEET UNDER brought a great experience to us. After inspiration tour to China this collection became reality! My aim was to bring a glance of a clean and adorable ocean water, at the same time reminding that is our responsibility to take care that it would last this way.

Please find some of the pictures from this collection.

Thanks to creative group!

Models Olga, Domantas.

Photography Deividas Leilionas.

Assistance Sigitas Bernotas